Bangladešo geografija

Bangladešo topografinis žemėlapis

Sukultūrintos ir upių išraižytos Bangladešo žemumos

Gangos–Brahmaputros deltos žemiausia dalis – Sundarbanai

Bangladešo geografija – Bangladešo Liaudies Respublikos geografinių sąlygų aprašymas.

Padėtis

Bangladešas yra Pietų Azijoje. Tai 94 pagal plotą šalis pasaulyje (nors viena gausiausiai apgyvendintų valstybių). Ribojasi iš visų pusių su Indija (4142 km – daugiausia su Vakarų Bengalija, taip pat su Asamu, Meghalaja, Tripura ir Mizoramu), pietryčiuose turi neilgą sieną (271 km) su Mianmaru. Bendras sausumos sienų ilgis – 4413 km.

Iš pietų Bangladešą skalauja Indijos vandenyno Bengalijos įlanka. Krantai labai žemi, pelkėti, gausu įlankų ir salų. Kranto linijos ilgis – 580 km. Bangladešui priklauso daug žemų sąnašinių salų Gangos–Brahmaputros deltoje (didžiausios – Bholos sala, 1441 km², Sandvipas, 762 km², Hatija, 480 km²). Taip pat keletas smulkių salų yra šalia pietrytinių pakrančių. Šv. Martyno salą juosia koralų rifas.

Kraštiniai taškai

• šiaurėje – Banglabandha Indijos pasienyje (Pančagarho raj., Rangpuro sritis);
• pietuose – žemyne: Teknafas; salose: Čheros sala (Koks Bazaro raj., Čitagongo sritis);
• vakaruose – Manakosa Indijos pasienyje (Čapai Navabgandžo raj., Radžšahio sritis);
• rytuose – Akhainthongo k. Mianmaro pasienyje (Bandarbano raj., Čitagongo sritis).

Paviršius

Bangladešas – žemumų šalis. Vidutinis paviršiaus aukštis – 85 m. Apie 90 % Bangladešo paviršiaus užima aliuvinė žemuma – Gangos ir Brahmaputros upių bendra delta. Pelkėta pietinė žemumos dalis (aukštis 1–3 m) vadinama Sundarbanais – per potvynius ji beveik visa užliejama. Ši deltos žemuma vidutiniškai iškyla tik iki 9 m aukščio. Šiaurės rytuose, tarp Padmos ir Džamunos salpų kiek iškilusi Barindo vietovė. Į pietryčius nuo jos iki Padmos ir Džamunos santakos ~160 km tęsiasi įduba, vadinama Bharo baseinu. Jis vasaros musonų metu užliejamas, vietomis virš 3 m. Vakarinėje šio baseino dalyje yra Čalano pelkynių sritis. Šiaurės-vidurio Bangladeše, į rytus nuo Džamunos salpos yra Madhupuro Traktas. Tai kiek didesnė pakiluma (9–18 m).

Kalvos Čitagongo srityje

Paviršius kyla tik šalies pakraščiuose. Pačiuose šiaurės rytuose iškilusios Silheto aukštumos (nuo 30 iki 330 m aukščio). Kalvočiausia vieta yra pietryčiuose, Čitagongo srityje. Ten stūkso Lušajaus ir Čitagongo kalnų atšakos (vidutinis aukštis 500–600 m), susidariusios iš klinties, skalūnų, smiltainių. Šiose vietose yra aukščiausia Bangladešo vieta, tačiau skirtinguose šaltiniuose ji nurodoma vis kita, nes regione gausu panašių, ~1200 m aukščio kalvų (Saka Haphongas arba Moudok Mualis, 1052 m, Tazing Dongas, 1280 m, Maudok Taungas, 1060 m, Ren Tlangas, 957 m).

Pasitaiko nestiprių žemės drebėjimų (daugiausia pietryčiuose – didesni 1762, 1997 m.).

Musoninės liūtys virš Meghnos upės

Klimatas

Klimatas Bangladeše subekvatorinis musoninis. Ryškūs drėgnasis (gegužė–spalis) ir sausasis (lapkritis–balandis) metų laikai. Žiema sausa saulėta (sausio paros temperatūra 12−25 °C), vasara karšta lietinga (karščiausio – balandžio – mėnesio paros temperatūra 21−32 °C). Karščiausia būna kovo–gegužės mėnesiais, kai temperatūra dažnai laikosi >30 °C, o kartais gali pasiekti iki 40 °C. Vėsiausia sausį, kai temperatūros būna gana kontrastingos – nuo 30 °C iki žemiau 10 °C.

Vasaros musonai atneša labai smarkias liūtis (iškrenta ~80 % metų kritulių normos). Per metus iškrinta vidutiniškai 2000–3000 mm kritulių; pietuose ir pietryčiuose – 2000–3570 mm, viduryje – 1400–2000 mm, šiaurės rytuose – 3500 milimetrų. Daugiausia kritulių (3800–5000 mm) tenka Silheto aukštumoms.

Vasaros musono pradžioje (balandį–gegužę) ir pabaigoje (rugsėjį–spalį, kartais lapkritį) būdingos įvairaus smarkumo audros. Gausūs krituliai, iki 160 km/h smarkumo vėjas ir iki 3 m aukščio Bengalijos įlankos bangos sukelia katastrofiškus potvynius, kurių metu žemoje ir tankiai gyvenamoje šalyje žūsta dešimtys tūkstančių žmonių. Ypač pražūtingos audros šalyje siautė 1737, 1876, 1970 ir 1991 metais. Bangladešas – viena jautriausių klimato kaitai pasaulio šalių – kylantis vandenyno lygis, dažnėjančios audros šaliai gali sukelti didelę žalą.

• Aukščiausia užfiksuota temperatūra: +45,1 °C (Radžšahis; 1972 m. gegužės 30 d.);
• Žemiausia užfiksuota temperatūra: 1,1 °C (Dinadžpuras, 1905 m. vasario 3 d.).

Tangur Haoro šlapynės

Hidrografija

Visa šalies teritorija tankiai išraižyta upių. Bangladeše susitinka dvi didelės iš Himalajų tekančios upės – Ganga ir Brahmaputra – ir sudaro vieną didžiausių pasaulio deltų. Upės skaidosi į protakas, sudaro daugybę salų, dažnai keičia vagas. Pavyzdžiui, smarkus Tystos potvynis 1787 m. atplukdė daug vandens į Brahmaputrą, todėl ši paplūdo per vieną iš protakų ir sudarė naują Džamunos vagą, o senajai vagai liko maža upės debito dalis. Vasaros musonų metu upės smarkiai ištvinsta, sukeldamos tiek nuostolius ir žūtis, tiek patręšdamos žemę derlingu aliuviu.

Pagrindinė upė yra Ganga, kurios deltos atšaka Bangladeše vadinama Padma. Ji sudaro sieną su Indija, bet plačiu protakų tinklu nusidriekia iki centrinio Bangladešo ir Dakos. Iš šiaurės atiteka Brahmaputra (su intakais Tysta, Atrajumi), tada per naująją Džamunos vagą pasiekia Gangą ir bendromis Žemutinės Padmos žiotimis pasiekia Indijos vandenyną. Iš šiaurės rytų prie šių upių prisijungia Meghna, susidariusi Silheto aukštumose susiliejus Surmos ir Kušijaros upėms. Čitagongo srityje keletas trumpų upių (Fenis, Karnaphulis, Sangu ir Matamuharis) teka iš kalvų į vandenyną. Šiame regione sudarytas Kaptajaus tvenkinys.

Atogrąžų miškai Silheto kalvose

Sundarbanų mangrovių džiunglės

Visoje šalyje gausu pelkynių, laikinų ežerų, senvagių.

Dirvožemiai

Didesniojoje Bangladešo dalyje dirvožemiai daugiausia aliuviniai, šiaurėje ir pietryčiuose – raudonžemiai ir geltonžemiai, Lušajaus kalnuose − lateritiniai, Sundarbanuose − pelkiniai.

Gyvoji gamta

2018 m. miškai užėmė 11,1 % šalies teritorijos. Didžioji dalis šalies teritorijos (70 %) sukultūrinta – vyrauja javų (ypač, ryžių) pasėliai, kultūriniai medžiai ir kt. Sundarbanuose plyti dideli vešlių mangrovių sąžalynų plotai. Drėgnieji atogrąžų miškai auga daugiausia Čitagongo srityje, vietomis Silheto kalvose.

Bangladeše išskiriami šie ekoregionai: pusiau visžaliai Brahmaputros slėnio miškai (maža dalis), Gangos žemumų drėgnieji vasaržaliai miškai, Meghalajos subtropiniai miškai (maža dalis), Mizoramo–Manipuro–Kačino drėgnieji miškai (maža dalis), Sundarbandų gėlavandenės pelkės, Mianmaro pakrančių mangrovės (maža dalis), Sundarbanų mangrovės.

Bangladeše veisiasi bengaliniai tigrai, leopardai, dūminis leopardai, drambliai, ilgalūpiai lokiai, beždžionės (daugiausia makakos), dryžuotosios hienos, elniai (muntjakai, zambarai, aksiai), šakalai, ropliai (vėžliai, gyvatės, krokodilai). Gausu paukščių, svarbios migruojančių paukščių žiemavietės: gyvena įvairios antys, garniai, gandrai, žąsys, gegutės, tulžiai, vanagai, kukučiai, geniai, grifai, papūgos, ragasnapiai.

Bengalinis tigras Sundarbanuose

Saugomos teritorijos užima apie 4,5 % Bangladešo sausumos ir 5,3 % gretimų akvatorijų ploto. Yra 18 nacionalinių parkų (didžiausias – Nidžhum Dvipo, 163,5 km², seniausias – Himčario, 1980 m.), 17 laukinės gamtos rezervatų, 3 delfinų rezervatai, jūros parkas ir draustinis. Vakarų, Pietų ir Rytų Sundarbanų laukinės gamtos rezervatų kompleksas (bendras plotas 1395 km²) įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo vertybių sąrašą (1997 m.). Yra 2 Ramsaro konvencijos saugomos vietovės (plotas 6112 km²): Sundarbanai (1992 m.) ir Tanguar Haoras (2000 m.).

Pagrindinės gamtosauginės problemos: vandens tarša (buitinėmis atliekomis, pesticidais), dirvožemių degradacija ir erozija, miškų kirtimas, šlapynių naikinimas, gyventojų perteklius, jų sukelta triukšmo tarša.